Istorija
Haiku istorija.
Klasikinė poezija waka, visais amžiais turėjusi aukštus estetinius standartus ir griežtas eiliavimo taisykles, Heian laikotarpio pabaigoje (apie 1130 – 1185) jau nepakankamai atspindi žemesniųjų visuomenės sluoksnių estetinį skonį, ji nebeatitinka rūsčiai, bet kartu trapiai ir nepastoviai kasdienybei keliamų reikalavimų. Waka poeziją palaipsniui keičia renga. Tai buvo nerimtos, humoristinės, linksmos klausimo-atsakymo stiliumi parašytos eilės, kuriomis poilsio ir atsipalaidavimo valandėlėmis žaisdavo waka poezijos meistrai. Renga – eilių grandinė, kurią paprastai kurdavo ne vienas, o keletas poetų. Pagrindinis tokios grandinės bruožas – dialogiškumas. Vienas poetas sukurdavo posmą, kuriame atvira ar paslėpta forma užduodavo klausimą arba mestelėdavo teiginį, o kitas poetas, pratęsdamas pirmojo mintį arba visiškai kardinaliai ją pakeisdamas, į tą klausimą ar teiginį atsakydavo. Taip būdavo pinama eilių grandinė arba ciklas, kurį paprastai sudarydavo šimtas posmų. Jau 13 a. pabaigos penkiaeiliuose waka tekstuose išryškėjo tendencija dalyti eilėraštį į dvi sąlygines dalis – trieilį ir dvieilį. Taip waka poetai išryškino dialogiškumą – trieiliu klausiama, dvieiliu atsakoma. Renga poetai šį žaidimą įtvirtino kaip atskirą žanrą, bet laikėsi griežtų waka eiliavimo kanonų – pirmasis poetas pateikdavo posmą iš 17 skiemenų (5-7-5), o antrasis iš 14 skiemenų (7-7). Šiame poetiniame žaidime svarbu buvo ir tai, kad kiekviename posme būdavo akcentuojama, išryškinama kokia nors aplinkos detalė, iki tol lyg ir nereikšminga, nepastebėta poetų, tačiau duodanti pradžią naujai minčiai, naujam vaizdui, naujai idėjai. Taip į rimtą klausimą galima atsakyti nerimtai arba atvirkščiai. Ir klausimo, ir atsakymo būdavo laukiama su nekantrumu ir dideliu dėmesiu, nes kiekvienas klausytojas ar skaitytojas jau būdavo susikūręs savo asmeninę minčių grandinę, ir tas neatitikimas tarp jo ir poeto mąstymo būdavo pats įdomiausias. Taip šis žanras visiems poetinio teksto kūrimo dalyviams mokytis sugalvoti, papildyti tekstą, kurti aiškius vaizdus, ieškoti naujų detalių, sąskambių, daugiaprasmių žodžių, užuominų ir formavo gebėjimą į tai reaguoti, atsakyti.
Apie 14 a. vidurį renga žanras pradėjo skilti į dvi šakas. Viena šaka buvo vadinama „ušin renga“ arba „dvasingąja“. Šios šakos poezija buvo laikoma rimtąja poezija, nes jos kūrėjai laikėsi griežtų waka poezijos principų, estetinių kanonų bei pakilaus, patetiško žodyno. Antroji šaka buvo pavadinta „mušin renga“ arba „bedvasė“. Ši šaka iš pradžių net nebuvo užrašoma, o naudojama kaip atpalaiduojanti proto mankšta rašant „dvasingąją“ renga. Jos pagrindas buvo humoras, daugiaprasmiai žodžiai, kalambūrai, liaudiški pajuokavimai. Labai greitai šią „bedvasę“ poeziją imta vadinti „haikai-no renga“ arba „komiškąja renga“. 16 a. pabaigoje „haikai-no renga“ ypač išpopuliarėjo visuomenėje ir imta vadinti tiesiog „haikai“. Plačiąja prasme šiuo terminu suprasta visa tuo metu buvusi humoristinė literatūra. . Siauresne, konkrečiąja prasme tai – nuo renga žanro 15 a. pabaigoje atskilęs eilėraštis hokku. Iki tol šiuo žadžiu buvo vadinamas pirmasis, pradinis renga eilių grandinės trieilis. Jo svoris buvo ypatingas, nes jis užduodavo temą visai grandinei, nuo jo minties gilumo, sąsajų su aplinka, žmogaus gyvenimu priklausydavo ir visos eilių grandinės įtaigumas : kiek asociacijų jis sužadindavo, kokie minties netikėtumai ar požiūrio kampai būdavo atveriami. Literatūriniuose vakarėliuose pradinį hokku tekstą sukurti būdavo prašoma garsių, žinomų ir patyrusių poetų. Jau 16 a. viduryje atsirado nedideli poezijos rinkinėliai, sudaryti tik iš hokku. Dažnai juose surinkti tekstai pasižymėdavo neužbaigtumu, daugiaprasmiškumu, tarsi kviesdami skaitytoją įsijungti į kūrybos procesą.
Kai plačioji visuomenė labiau ėmė domėtis haikai poezija, ėmė steigtis poetinės mokyklos. Tai atsitiko 16 a. pabaigoje. Poetinės mokyklos sąvoką galėtume laikyti literatūriniu sąjūdžiu, literatūriniu būreliu, kadangi pagrindinė jos veiklos forma – susirinkimai. Juose poetai vienas kitam skaitydavo savo kūrybą, aptarinėdavo draugų tekstus, klausydavosi mokytojo pastabų ir patarimų bei organizuodavo visuotinius trieilių rašymus, kurių metu poetai gaudavo užduotis pagal temas, ir per nustatytą laiką turėdavo sukurti keletą tekstų. Dažnai poetai iškeliaudavo į žymias Japonijos vietas, kad galėtų jas aprašyti remdamiesi savo asmeniniais išgyvenimais ir pastebėjimais. Paprastai tokiose kelionėse žymesnius poetus lydėdavo keletas mokinių, kurie ne tik patys kurdavo, bet ir užrašydavo patabas, paaiškinimus, kaip buvo kuriamas vienas ar kitas mokytojo eilėraštis. Ne vienas haikai poetas yra parašęs ir išleidęs kelionių dienoraščių ar esė.
Viena garsiausių pirmųjų poetinių mokyklų buvo Teitoku mokykla, įsteigta Edo mieste (Tokijas) poeto Macunaga Teitoku (1571 – 1653). Esminis jos bruožas buvo tai, kad ji pripažino klasikinės waka poezijos tradiciją ir žodyną, bet nevengė ir naujoviškų bandymų. Blėstant Teitoku mokyklos įtakai ėmė kilti nauja poetinė mokykla, vadovaujama poeto Nišijama Soin (1605 – 1682). Ji buvo pavadinta Danrin vardu („Pamokslų miškas“). Ši mokykla ignoravo visus iki tol buvusius poezijos kanonus ir į pirmą vietą iškėlė spontaniškumą, įspūdžio fiksavimą, betarpiškumą. Poetai ypač įdėmiai ėmė žvelgti į kasdienybės pasaulį, jo detales, neretai jas įtvirtindami kaip svarbiausias poetiniame tekste. Tai buvo labai maištinga mokykla. Jos atstovai dažnai perfrazuodavo, suvulgarindavo klasikinės poezijos tekstus ar tiesiog juos parodijuodavo.
Žlugus minėtoms mokykloms atsiranda unikali Macuo Bašio poetinė mokykla. Ji nebuvo maištaujanti, kaip iki jos buvusios, o akcentavo ir didelį dėmesį kreipė į tradiciją. Bašio teigė, kad tik puikus klasikos išmanymas yra kelias atnaujinti dabarties poeziją. Todėl jis studijavo ir senąją klasikinę japonų poeziją, ir klasikinius kinų poetus, iš kurių labiausiai vertino Du Fu (712 – 770) ir Li Bo (701 – 762) ir kurie padarė jam labai didelę įtaką. Būtent klasikinėje poezijoje poetas matė nenutrūkstamą galimybę atsinaujinimui. Dar gyvam poetui esant jo mokyklai priklausė daugiau nei 300 poetų, o po jo mirties dar ilgai šios mokyklos idėjos buvo tęsiamos. Tik gaila, kad daugelis poeto mokinių prisiėmė pareigą būti tikraisiais jo pasekėjais, pristeigė daug poetinių mokyklų, tačiau jos nesulaukė tokio populiarumo kaip poetui gyvam esant. Dar daugiau, haikai poezija tarsi suskyla į dvi dalis – kaimiškąją, kurią plėtoja Kagami Šiko (1665 – 1731) ir Šida Jaha (1662 – 1740), bei miestietiškąją arba sostinės, kuriai vadovavo Takarai Kikaku (1661 – 1707) su savo mokiniais. Abiejų krypčių poezija pamažu prastėja, išsisemia, praranda aktualumą ir haikai poezijoje įsivyrauja sąstingio laikotarpis.
Haikai iš nuosmukio po Bašio mirties prikėlė Buson poetinė mokykla 18 a. antroje pusėje. 1753 m. Buson apsigyvena Kijote ir įsijungia į „intelektualių menininkų“ judėjimą (bundžinga), kuriame tampa vienu iš lyderių. Buson poetinė mokykla į pirmą vietą iškelia lyrizmą, romantizmą. Jai nelabai rūpėjo aplinkinis pasaulis, bet ypatingai svarbu buvo sukurti savo individualų, dažnai uždarą pasaulį. Poezijoje buvo daug gamtos motyvų, kuriuose mes tarsi jaučiame žmogaus buvimą, bet jo akivaizdžiai nematome. Buson labiausiai rūpėjo užfiksuoti mažiausius savo sielos virpesius. Po Buson poetinės mokyklos iširimo vis dėlto liko keletas poetų, kurie deramai atstovavo haikai poetinę tradiciją. Tai poetai Našume Seibi (1749 – 1816), Ivama Ocuni (1753 – 1823) ir Kobajaši Issa (1763 -1827). Nei vienas iš šių poetų nesukūrė savo poetinės mokyklos, bet padarė nemažą įtaką vėlesnei poezijos raidai. Ypatingai dideli nuopelnai atiteko poetui Kobajaši Issa, kuris dažnai laikomas paskutiniuoju iš didžiųjų Japonijos poetų (po Bašio ir Buson). Issa beveik neturėjo mokinių.
19 a. vidurys buvo persilaužimo amžius tūkstantinėje Japonijos istorijoje, visuomenės sąmonėje ir kultūroje. Vis stiprėjo Europos ir Amerikos literatūros įtaka, ėmė mažėti budizmo ir konfucizmo įtaka visuomeniniame gyvenime. Naujojo periodo haikai estetiką ir poetiką suformulavo poetas Šiki Masaoka. Kartu su keletu draugų jis įkuria poetinę mokyklą, kuri siekia, kad trieiliuose atsirastų naujas poetinis mąstymas. Šiki poezijos atgimimą matė Buson poezijos realizme. 1897 m. Šiki kartu su mokiniais pradeda leisti poetinį žurnalą „Hototogisu“, kuris padarys didžiulę įtaką 20 a. pirmos pusės japonų poezijai. Šiame žurnale Šiki Masaoka pateikė literatūrinį manifestą, kuriame haikai pavadinimą pakeitė į haiku. Nuo Šiki ir „Hototogisu“ poetinės mokyklos įvairiais laikotarpiais skyrėsi naujos poezijos mokyklos, turėjusios savus žurnalus ir išauginusios daug naujų moderniųjų haiku poetų.