Estetinės kategorijos
Sabi (sabi).
Pagrindinė kategorijos reikšmė galėtų būti suprantama kaip „vienatvės nuobodulys“. Ramybė, neryškios, prislopintos spalvos, elegiškas liūdesys, neryškus, vos matomas potėpis, vienumoje paskendusio poeto mintys – taip galėtume apibūdinti sabi išraišką tekste. Viskas turi būti vaizduojama paprastomis, bet kartu griežtomis priemonėmis, o poetas turėjo likti lyg pašalinis stebėtojas. Per „vienatvės nuobodulį“ galima pamatyti paslėptą daikto ar reiškinio esmę. Dzenbudizmo filosofijoje sabi reiškia „amžiną kosminę vienatvę“, kuri nėra identiška subjektyviam žmogiškam palikimo, atstūmimo jausmui, bet išreiškia įsiliejimą į gamtos paslaptis, kurias žmogus patiria begaliniame gamtos ritme.
Sabi yra tarsi tiltas tarp gamtos ir meno, nes grožis ir natūralumas yra tolygios sąvokos. Ir žmogus, ir gamta kuria meną, kuris egzistuoja laike, tik gamtos ir žmogaus laikas yra nevienodi. Laikas padeda išryškinti daiktų esmę, todėl sabi – laiko žymės daiktuose, praėjusio laiko prisiminimas, nostalgija.
Vabi (wabi).
Tiltas tarp buities ir meno. Tai kasdieniškumo žavesys, paprastumo grožis, kuris egzistuoja aplink mus, bet kurio mes nepastebime vien dėl to, kad mes tai matome kasdien ir nuolat. Viskas, kas yra aplink mus, yra gražu ir tobula, tik mes neturėtume pasikliauti vien akimis ar žodžiais. Vabi nusakyti neįmanoma, vabi reikia jausti. Jausmus gali sukelti bet kokia aplinkos detalė, ir nebūtinai jie turi būti teigiami. Poetinis tekstas gali užfiksuoti nereikšmingą įvykį ir per jį sužadinti vaizduotę, atverti naujus , daug platesnius akiračius. Vabi yra tai, kas nevulgaru, nedemonstratyvu, nekrenta į akis, nešaukia ir neerzina.
Jugen (yugen).
Tai pagarbus žvilgsnis į reiškinių esmę, į vidinę gelmę, kurios negalima išreikšti žodžiais. Jugen estetika apsprendžia užuominos, neužbaigtumo pojūtį. Jugen paprastai jungiasi su sabi ir sudaro tą nepakartojamą haiku atmosferą.
Avare (aware).
Paprastai vartojama forma mono-no aware, kuri pažodžiui reiškia „daiktų žavesys“. Tai estetinė kategorija, kurioje atsispindi neįvykdoma žmogaus ir visatos vienovė, kurią iššaukia gamtos kaita ir žmogaus gailestis dėl to.
Ušin (ushin).
Ši kategorija nulemia, kad poetas turi gilintis į vaizduojamąjį objektą, į supančią aplinką tol, kol atsivers jų esmė, kurią galima suprasti tik išlaisvinant savo protą nuo subjektyvumo, nukreipiant mintis į save patį. Ilgai stebint daiktą, gilinantis į kokį reiškinį, žmogus lyg ir susilieja su tuo daiktu ar reiškiniu – pasijunta juo. Tai tarsi susitapatinimas su aplinkos detale ir ir bandymas parodyti daikto jausmus iš vidaus.
Šiori (shori).
Ši estetinė kategorija apibrėžia lengvą liūdesį, paslėptą už papildomo, „jausmas už/po jausmo“ jutimo, tam tikros neapibrėžtos nuojautos – yosei. Ji vadinama tiesioginė sabi išraiška eilėraštyje, bet reiškiama ne atvirai, o prislopintai, atsargiai, lyg bijant išgąsdinti.
Karumi (karumi).
Dažnai karumi reiškia lengvą šypseną, geranorišką humorą, gyvenimo patirties sąlygotą atlaidumą. Menas visuomet turi būti paprastas, bet išraiškingas. Poetinis tekstas turi būti lengvai skaitomas ir suprantamas, jame neturi būti rimtų filosofinių apmąstymų. Eilėraštis turi skambėti lengvai, kad trapus ir laikinas kasdienybės grožis atrodytų lengvas, žaismingas ir paprastas. Karumi pabrėžia natūralumą ir tikroviškumą tarsi teigdamas, kad pasaulis yra per daug sudėtingas, kad būtų suprastas.
Šibui (shibui).
Pirmapradis netobulumas. Tai grožis, atitinkantis medžiagą, iš kurios daiktas padarytas, ir fiksuojantis tiesioginę daikto paskirtį. Minimalus medžiagos apdorojimas – maksimali praktinė daikto vertė. Kartais tai gali sukelti ir ne visai malonias asociacijas.
Hosomi (hosomi).
Tai įsiskverbimo gelmė. Trapumo, silpnumo, liaunumo, nevalingo gailesčio bei užuojautos estetika. Poetas vienu vos matomu štrichu atveria daikto ar reiškinio gilumą tarsi skalpeliu apnuogindamas visą esmę. Gebėjimas per vieną, dažnai nežymią, beveik nereikšmingą detalę atverti žmogaus sielos silpnumą, giluminę būtį yra hosomi esmė.
Fūeki-ryūko (fueki-ryuko).
Tai momentiškumo ir amžinumo vienovė. Per momentiškumą, akimirksnį reikia pamatyti amžinumą. Be fūeki nėra meno „amžinojo grožio“, o be ryūko nėra atgimimo, atsinaujinimo, ekspresijos. Laikas amžinas, daiktai – besikeičiantys. Ši kategorija pabrėžia daikto kitimą laike. Kitimas – tai vaizdo netikėtumas, neįprastas temos sprendimas. Šių elementų vienovė turi sukelti amžinumo jausmą nuolat besikeičiančioje kasdienybėje.
Šiasei (shasei).
Tai vaizdavimas iš natūros, įprastų asociacijų atsisakymas. Realus, tikroviškas gamtos vaizdavimas, žmogaus išgyvenimų fiksavimas. Poetinės priemonės nenaudojamos mechaniškai, suteikiama laisvė tekstui ir žodynui. Tikrų emocijų, net ir nežymių, fiksavimas, kuris kartais atrodo lėkštas ir neįtaigus, nevaizdingas. Dažnai tai būna grynas realizmas, tiesmukiškas aplinkos aprašymas arba paprastų jausmų nusakymas.